Oda

Tavo kūnas man rašė, kad vakar iš ryto

Tu veidą palikai pas mane

Kaip priedas prie tokio vienopo portreto

Dvi atšalusios akys delne

Tavo kūnas man rašė, kad pėdas prie lovos

Sudėliojai bet kokia tvarka

Kad pešiojai tamsoj paukščio sparną per naktį

Ir tik auštant paaiškėjo, kad pešiojai save

Balta, balta ant kalnų numesta

Nupudruota guli tekanti tavo oda

Nuoga, nuoga į ją giliai įsispaudusi

Spengia, tylą tęsia nuogo kūno kvapų rutina

Šalta, šalta tavo kūno laiškuos

Po žiemos vėl atėjo žiema

Mūsų dvidešimt sulipusių pirštų

Jau dengia suteptų, nutryptų patalų lavina

Tavo kūnas man rašė, akyse tavo rado

Jau ištirpusių šalčio sagų

Jos laikydavo tavo artumą prisegusios

Prie žemės paviršiaus kutų

Tavo kūnas man rašė, kad nerado tiesaus

Tavo žodžio vonioj kvepalų

Jų paviršiuje rados ryškus makiažas

Bet ir jį palikai ant kitų

Balta, balta, ant kalnų numesta

Nupudruota guli tekanti tavo oda

Nuoga, nuoga į ją giliai įsispaudusi

Spengia, tylą tęsia nuogo kūno kvapų rutina

Šalta, šalta tavo kūno laiškuos

Po žiemos vėl atėjo žiema

Mūsų dvidešimt sulipusių pirštų

Jau dengia suteptų, nutryptų patalų lavina

Balta, balta, ant kalnų numesta

Nupudruota guli tekanti tavo oda

Nuoga, nuoga į ją giliai įsispaudusi

Spengia, tylą tęsia nuogo kūno kvapų rutina

Šalta, šalta tavo kūno laiškuos

Po žiemos vėl atėjo žiema

Mūsų dvidešimt sulipusių pirštų

Jau dengia suteptų, nutryptų patalų lavina