Duok man šulinį neišgertą
Ne rytoj, ne poryt, – iš kart
Duok man jėgą, tarytum svertą
Iš aklumo save iškelt
Arba tarp medžių, tarp dviejų – paklydęs
Arba ant bėgančio vandens – paslydęs
Duok tikėjimą pažadėtą
Netesėtą vidur dienos
Duok man lauką, žaliai užsėtą
Nesulauksiantį sutemos
Arba neradęs pažadėto kranto
Arba supratęs, kad reikės gyventi
Gilų vandenį, baltą šviesą
Ryto gaidą nakties dugne
Duok man tai, kas ugnim nukrinta
Ant senų ir jaunų galvų
Kai sutemsta ir kai nušvinta
Vienukart, jei dar nevėlu
Arba tarp medžių, tarp dviejų – paklydęs
Arba ant bėgančio vandens – paslydęs
