Širdis Ant Balto Sniego

Ten, kur tu, ten, kur aš, ten gili duobė Praraja, o joje – užmiršta gėlė Nebespjaudyk į veidą senų nuodų Mūsų kelio ženklų jau seniai nėra Pamiršta, sutrypta ta euforija Kurioje taip ilgai tu mane migdei Bet kaip galėjo tai nutikti Žinau, kad žmonės linkę klysti Bet mano širdis ant balto sniego Ir tie jausmai seniai atvėso Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko Rožių spygliai į kūną smenga O tu sakai: taip buvo lemta Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko Pasimelsk už save, jei malda padės Kiek dar metų reikės, kad pamiršt išties Juk žinai, kaip sunku bėgt nuo praeities Užgesink tas šviesas tunelio gale Noriu būt ištrinta tavo planuose Kiek dar skausmo reikės, kad pamiršt išties Ir kaip galėjo tai nutikti Žinau, kad žmonės linkę klysti Bet mano širdis ant balto sniego Ir tie jausmai seniai atvėso Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko Rožių spygliai į kūną smenga O tu sakai: taip buvo lemta Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko Bet mano širdis ant balto sniego Ir tie jausmai seniai atvėso Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko Rožių spygliai į kūną smenga O tu sakai: taip buvo lemta Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko Nesinori nieko