Prie Alsuojančio Kamieno

Priglusiu prie alsuojančio kamieno Įsišaknijusio ten pat, kur Tu ilsiesi Priglusiu visu kūnu, atsiremsiu Taip pat tvirtai, kaip į tave kad rėmiaus Stos tyla, sustos ir laikas Iškilsi iš po žemių lyg pavasarinis daigas Nusišypsi man, o aš neverksiu Tik Tavo pasakas į atminimo siūlą verpsiu Suverpus ausiu margą skraistę Pasaulio ilstančius pečius apgobsiu Ugnim sušildysiu rankas sustingusias Ir žiebsiu židinį, kaip meilės pilną širdį Stogais nebegrįšiu nušarmojus Sugrįši prie alsuojančio kamieno Nutūpsi kaip rasa man ant blakstienų Ir išgaruosi taip, kaip liūdnos dienos Išgaruoja, prisiminus tavo juoką, cha cha cha Ir niūniavimą, kurio jau atkartoti nebemoku Jaučiu tave, tik nebijok – nebepaklysiu Tavose rankose – mano paskaudę pirštai Vedi – einu, sustoji – uždainuojam Kol mūs balsai nuaidi, o diena numiršta Nurimsiu prie sustingusio kamieno Užvertus galvą į žvaigždes Stebėsiu, kaip naktis ištirpsta Ir kaip ištirpsta pirmas sniegas degančiam delne Dėkoju Tau be gailesčio ar graudulio Tiktai su meile, gal kiek įkvėpimo jaudulio Nes jei ne Tu – nebučiau kas esu Nesiilgėčiau medžių, dirvų ir laužų Žaliuok many, žydėk ir nenuvyski Žėrėk, mirgėk lyg nepailstanti ugnis Dainom įpūsiu, kūrybos malkom pamaitinsiu Kad neužgestum, kad rusentum, kaip Kaip viltis Kaip viltis Kaip viltis Kaip viltis Kaip viltis (Va šviesą – mokat kas atskirti? Tamsą nuo šviesos?)