Kai eina jis minioj išvargęs ir nuleidęs galvą,

Kiek palinkęs priekin, nedrąsiu žingsniu,

Ir kai iš veido jo negyvo ir bespalvio

Dvi akys žvelgia tolin žvilgsniu beprasmiu, -

Praeivių veiduose lengvas pašaipos šešėlis

Pranašumo jausmo pagimdyta šypsena.

Ir užgaulingi žodžiai kol lyg fantomas pasikėlęs

Vėl išnyksta gatvių tamsoje.

Sujungdamas visus į vieną šeimą

Kaskart stiprėjančia gaida,

Tas žodis, juos padegdamas, ateina

Ir puldamas tarsi audra.

Bet būna dienos, kai galingų rampų spinduliuos

Jis atsiranda vėlei prieš tą pačią minią,

Ir, rodos, perkeistas nežemiškos šviesos,

Jau nebe savo skausmą, nebe savo laimę mini.

Poetas.

Poetas.

Poetas.

Poetas.