Jei aš sudėčiau žodžius į beribius tekstus, juose būtum tu.
Jei aš pieščiau tavo akis,
Visas surinksčiau spalvas, vis kartočiau aš jas.
Kai aš tau sakau tai nuo pradžių,
Viskas dar riškiau, nes tu pasiklyst leidi tarp savų šviesų.
Tu man į glėbį vėl atgal grįžti,
Nes svajonėse laikėmės taip arti dar tada, kai mums buvo tik penkeri.
Kai aš vienas tarp kitų, pasidaro taip niūriu, artumą prisimenu.
Kai aš apsuptas garsų nieko negirdžiu, nepaisant tavo minčių.
Kai aš tau sakau tai nuo pradžių,
Viskas dar riškiau, nes tu pasiklyst leidi tarp savų šviesų.
Tu man į glėbį vėl atgal grįžti,
Nes svajonėse laikėmės taip arti dar tada, kai mums buvo tik penkeri.
Daugybė valandų ir visa kuo esu,
Priklauso tik vienam ir niekam kitam.
Kai aš tau sakau tai nuo pradžių,
Viskas dar riškiau, nes tu pasiklyst leidi tarp savų šviesų.
Tu man į glėbį vėl atgal grįžti,
Nes svajonėse laikėmės taip arti dar tada, kai mums buvo tik penkeri.
