Kūnas Dangaus

Pirmąkart akis atmerkus ir įkvėpus oro, sušukai

Pabuskit, jūros, man, pabuskit man, miškai

Tavo saule patekėsiu, nušvisiu dangumi

Ar išgirsi, patikėsi – kalbėjai su savimi

Pirmąkart ant kojų atsistojai ir į tolį išėjai

Kalbėkit, miestai, man, kalbėkit man, veidai

Susigėrė tavo žingsniai pilkuos žmonių keliuos

Saulės veidas išsibarstė po žemę spinduliuos

Nes ten – kūnas dangaus

Ne žvaigždė, o žmogaus

Nesuprasta nauja planeta

Pirmąkart save išvydai nusirengus upėj atspindy

Kai laikas neša dangų, tu viena lieki

Ar nuplaus kas tavo tyliai ištartus žodžius

Kas nuėjęs saulės kelią, į mane bus panašus

Kai žodžius surasim ir žaizdas paversim savo spinduliais

Kai visa išgyvensim ir tapsim vėl namais

Tavo laisvę įrašysiu krūtinės vidury

Giesmių giesmę, tavo meilę – gražiausia, ką turi

Nes ten – kūnas dangaus

Ne žvaigždė, o žmogaus

Nesuprasta nauja

Nes ten – kūnas dangaus

Ne žvaigždė, o žmogaus

Nesuprasta nauja planeta