Tu Privalai Skambėt

(Tu privalai skambėt) Kas gali būti laisvės arčiau? Kas gali būti daugiau? Tarp nuleistų galvų, neaprašytų posūkių Ieškojau tobulybės, neradau net užuomazgų Tikėjimas - vedlys, neleisk jo versti negalia Net jeigu neregėjai, nežinai, kuo kvepia pergalė Tegul ne viskas iš natų, tegul - neišvengiama Ir tebūnie tai stebuklas, mes juo gyvename Galim išeit ir tai neįvyks niekad Arba čia ir dabar įrodyk - mes liekam Net jeigu tai tiesa Ir mums išties nepavyko Mes sulauksim Nes mūsų geriausia dar neparašyta (Tu privalai skambėt) Tu privalai skambėt Privalai skambėt Tu privalai skambėt Privalai skambėt Tu privalai skambėt Ką atsakytum, jei pripažinčiau - pavargau Užtenka kiek yra, tiek to, nereikia daugiau? Ką atsakytum, jei nuspręsčiau paleisti Pasauli, ar suprastum? Ar atleistum? Kvailys nemato, kvailumas teisia Ar tikrai mes per maži svajot, per silpni keisti? Prie tos vienintelės, kur matė ne tik stiprų Ką pasakytum, jei pasaulis užtiltų? (Privalai skambėt) Sėkme, laime, stiprybe, tau rašau šią dainą Leisk bent žvilgtelt dar prieš tau išeinant Dieve, nuprausk tuos pavargusius veidus Kur beliks iš mūsų užsklandom nusileidus Ir, rodos, nieko nėra, ko dar nebuvę Ir nieko, nieko nėra, ko jau nebus Viršūnės ne amžinos - jas nuplaus lietus Bet kol kas tai laisvė ir ji apie mus Dar kartelį visi kartu (Tu privalai skambėt) Kai pagarba (Privalai skambėt) Tėvo balse skamba (Tu privalai skambėt) Ir jei užkimsi pakeliui (Privalai skambėt) Sūnus užbaigs tavo dainą (Tu privalai skambėt) Kaip ilgesys (Privalai skambėt) Motinos akim tampa (Tu privalai skambėt) Ir neužkimt jau pakeliui (Privalai skambėt) Pakol mes vienybe skambam (Tu privalai skambėt)