Tylos prisemtos burnos
Nuryja tai, ką taip skauda
Mes gulime suglaudę nugaras
Ir žiūrime į tuos
Kurie mus prisiglaudę
Tyliai rauda vakarais
Aistra uždengę kūno
Žaizdas, kurios pateisina
Kvailumą ir vienatvę
Mes gulime suglaudę nugaras
Ir žiūrime į Vilniaus gatvę
Laukiam, kol mus suras
Laukiam, kol mus supras
Kalbame tyliai maldas
Šaukiame garsiai kitų klaidas
Mano balsą atėmusi
Burną užsėmė tyla
Tyloj paleistos paskutinės kulkos
Tyloj gyvi, o gal tiesiog gyvent įpratę
Mes gulime suglaudę nugaras
Ir žiūrime į Vilniaus gatvę
Laukiam, kol mus suras
Laukiam, kol mus supras
Kalbame tyliai maldas
Šaukiame garsiai kitų klaidas
Mano balsą atėmusi
Burną užsėmė tyla
