Griuvo nieko nesugriaudamas

Jis griuvo nieko nesugriaudamas

Kas pro šalį ėjo - taip kalbėjo apie jį

Ir paskutinę jo dieną

Audros nuolankiai palydėtą

O, kad ir žmogus taip galėtų

Griūti, bet nesugriaut

Kad tik manęs tu pasigailėtum

Kai vėl tavy užgims audra

Jis griuvo nieko nesugriaudamas

Pasidavęs vėjui, nupraustas lietuj

Nusilenkė jiems žemai

Be minties galvą pakelti

O prieš audrai jį užgaunant

Užgavo jį žmogus

Nukirtęs šaknį jis nukirto

Savo atmintį, savo namus

Jis griuvo nieko nesugriaudamas

Liko padalintas į šimtą dalių

Kad žmogų šildyt galėtų

Prarytas liepsnų

O galbūt į knygą pavirs jis

Spausdintų eilių

Kur perskaitys žmogus

Apie beržą, audrą ir apie save

Jis griuvo nieko nesugriaudamas

Kai užgavo jį užgautas žmogus