Ubagynas

Ropoja per paminklo delną

Stiklinis meilės skarabėjus

Iš mirusių orkestrai šaiposi

Raukšlėjasi namų tyla

Ne veidą – nuogą smėlį glostai

Spalvoti negandos kioskai

Pilni kvatojančių esybių

Lengvų, kaip kūdikio mintis

Nepasilik drauge su bokštais

Šlubuoti šimtmečiais į lietų

Nepasilik drauge su vėju

Kvėpuoti išdžiūvusia ugnim

Išeik kaip nužudytas svečias

Įaustas į dangaus drobulę

Tegu vaikas trypia žolę

Iš tavo lūpų ar širdies

Nekaltybės pieva prieš tavo akis

Po ją bėgioja basi kanibalai

Pažiūrėk į viršų, pažiūrėk žemyn

Pažiūrėk, kaip slysta mirties viršūnėm!

Ten vienišas valkata po debesimis

Medituojantis, medituojantis

Ten nesuprastas genijus, prikaltas vinimis

Bandantis paremti dangų naktimis

Ten ubagas, geriantis benziną

Kliedi apie sapno tikrovę

Ir, pavirtęs į skystą žuvį

Nuskrenda pasiganyti į kosmosą

Nuskrenda pasiganyti į kosmosą

O kažkur šalia – geležiniai statiniai

Juose gyvena savižudžiai

Jie skęsta jūroj, kuri neturi krantų

Pažiūrėk į juos – tu vienas iš jų

Tu – ubagas, geriantis benziną

Tu – valkata po debesimis

Tu – genijus tikras smegenų

Skrisk į kosmosą, ir bus šaunu

Skrisk į kosmosą, ir bus šaunu

Nuolat neriant gilyn

Nuolat neriant gilyn

Keičiasi nusistovėję paviršiai

Pasiekus dugną

Pasiekus dugną, hei

Atsiveria abstraktaus siaubo šaknys

Jos stovi tarytum ledkalniai, hei

Žudantys tuos, kas bando jais kopti

Jos smaugia tavo kaklą, hei

Bet kam nardyti ten, kur nėra vandens?

Jau geriau skristi, jau geriau plasnoti

Nieko nemąstyti ir nieko nežinoti

Jau geriau būti kosmoso valdovu

Ir miegot iškart su penkiasdešimt bobų

Ir miegot iškart su penkiasdešimt bobų

Bobų, bobų, bobų, bobų, bobų, bobų, bobų, bobų

Bobų, bobų, bobų, bobų, bobų, bobų, bobų, bobų, bobų

Pasaulis – didelis šiukšlynas, iškvėpintas gabalais

Jo vidury stovi durnynas išdurtais langų stiklais

Jo durys atviros tau!

Jo durys atviros tau!

Jo durys atviros tau!

Jo durys atviros tau!

Tau, tau, tau

Tau, tau, tau, tau

Tau, tau, tau, tau, tau, tau, tau, tau, tau!