Margi Sakalai

Lydėdami gęstančią žara vėlai Į dangų pakilo margi sakalai Paniekinę žemės vylingus sapnus Padangėje išskleidė savo sparnus Ir tarė margieji: negrįšim į žemę Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę Sapnai ir šešėliai padangėse mums Šviesiųjų į saulę kelių, kelių nebedrums, nebedrums Mes skaisčiąją saulę dangum pasiviję Iš josios vainiko nuskinsim leliją Ir miegančios žemės laukus ir uolynus Paversime žėrinčiais saulės gėlynais Ir tarė margieji, suplojo sparnais Tolyn ir aukštyn, kolei kraujas užkais Svajotosios saulės ieškota liepsna Ir žemei užgims pranašauta diena O diena, o diena Bet štai rytuose jau nuraudo dangus Ir nušvietė saulė uolas ir laukus Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai Negrįžo į žemę margi sakalai Negrįžo į žemę margi sakalai Negrįžo į žemę margi sakalai Broleliai negrįžo į žemę margi sakalai Broleliai negrįžo