Tu mano vasara

Leidos saulė, buvo vakaras ramus Parugėm ėjau aš vienas į namus Prie šaltinio skaidruonėlio pasukau Prie šaltinio ją tada susitikau Tai skaidrumas, tai šaltumas to vandens Atsisėdom mudu dviese ant akmens Dvelkia saulė, pievų vėjas, kadagiai Ir kalbėjo, ir šnarėjo mums rugiai-iai-iai Tu - mano vasara, pilna žiedų Baltų, margų, kvapnių be proto Papuošk mane savo saldžiu Tuo bučiniu spalvotu Tu - mano vasara, pilna žiedų Baltų, margų, kvapnių be proto Papuošk mane savo saldžiu Tuo bučiniu spalvotu Ir atsakė mums lakštingala balsu "Jūsų meilė, jūsų laimė aš esu" Ir atsakė tą vakarą jinai "Jūsų laimė aš čiulbėsiu amžinai" Tu - mano vasara, pilna žiedų Baltų, margų, kvapnių be proto Papuošk mane savo saldžiu Tuo bučiniu spalvotu Tu - mano vasara, pilna žiedų Baltų, margų, kvapnių be proto Papuošk mane savo saldžiu Tu - mano vasara, pilna žiedų Baltų, margų, kvapnių be proto Papuošk mane savo saldžiu Tuo bučiniu spalvotu Tu - mano vasara, pilna žiedų Baltų, margų, kvapnių be proto Papuošk mane savo saldžiu Tuo bučiniu spalvotu Tu - mano vasara, pilna žiedų Baltų, margų, kvapnių be proto Papuošk mane savo saldžiu Tuo bučiniu spalvotu