Septynerius Ilgus Metus

Septynis ilgus metus mes gėrėm žiedlapių midų Bridom per kopas baltas ir žiūrėjome viens į kitą Septynis ilgus metus mano rūmuose žarstėme auksą Ir kieme tarp švelnių augalų aš tau būriau meilę saldžiausią Bet tau reikėjo vėjų Ir sirenų klyksmo, ir laivų Nes likimas tau skyrė pavojus Aš tau siūliau meilę Ir nemirtingumą, ir turtus Bet tau per mažai, per skurdu Daviau aš tau gerti vandens užmaršties Ir bandžiau ištrinti kelius tavo praeities Atlėgo tau namų ilgesys ir vaizdai sunkios patirties Bet vis tiek negalėjau išplėšti iš širdies praėjusių dienų atminties Tau reikėjo vėjų Ir sirenų klyksmo, ir laivų Nes likimas tau skyrė pavojus Aš tau siūliau meilę Ir nemirtingumą, ir turtus Bet tau per mažai, per skurdu Ir todėl aš nežinau, kokia jėga Liepė tau palikt mano salą Tai nemirtingų dievų valia Kvietė tave į kelią Ir todėl aš stoviu viena tarp smilčių Ir žiūriu, kaip kyla burės Neužteko sulaikyt man tavęs jėgų Tad išplauk – man tu būsi pražuvęs Tau reikėjo vėjų Ir sirenų klyksmo, ir laivų Nes likimas tau skyrė pavojus Aš tau siūliau meilę Ir nemirtingumą, ir turtus Bet tau per mažai, per skurdu Tau reikėjo vėjų Ir sirenų klyksmo, ir laivų Nes likimas tau skyrė pavojus Aš tau siūliau meilę Ir nemirtingumą, ir turtus Bet tau per mažai, per skurdu