O, Meile!

Aš buvau neklaužada vaikas Ant tvoros kas dieną sėdėjau Vakarais daužydavau langus Galvoje mano švilpavo vėjai Aš nešiojau suplėšytas kelnes Ir nieko klausyt nenorėjau Kol jinai pas mane, nelaboji Į namus vieną kartą atėjo O, meile, tu mane nugalėjai O, mano žvaigžde Vėl man šviesti pradėjai O, meile, tu mane nugalėjai O, mano žvaigžde Vėl man šviesti pradėjai Mano dienos plaukė iš lėto Aš gyventi visai neskubėjau Su draugais gatvėj gerdavau vyną Ir problemų jokių neturėjau Aš galvojau, kad šitą pasaulį Negerai ponas Dievas sudėjo Kol jinai vieną rytą su saule Priešais mano akis patekėjo O, meile, tu mane nugalėjai O, mano žvaigžde Vėl man šviesti pradėjai O, meile, tu mane nugalėjai O, mano žvaigžde Vėl man šviesti pradėjai, je! Aš buvau jau subrendęs vyrukas Ir aplinkui daug moterų sukos Aš visas jas turėti galėjau Bet į nieką žiūrėt nenorėjau Pamiršau aš gyvenimo skonį Nemokėjau nei juoktis, nei verkti Kol jinai į duris pasibeldė Ir pasakė: "Aš čia, atsimerki" O, meile, tu mane nugalėjai O, mano žvaigžde Vėl man šviesti pradėjai O, meile, tu mane nugalėjai O, mano žvaigžde Vėl man šviesti pradėjai Mano seną pražilusią galvą Šaltas rudenio vėjas paglostė Aš žiūrėjau, kaip leidžiasi saulė Virš užmiegančio didelio uosto Aš galvojau, kad viskas jau buvo Ir mirtis mane peiliais jau bado Bet jinai paskutinę sekundę Mano vienišą širdį surado O, meile, tu mane nugalėjai O, mano žvaigžde Vėl man šviesti pradėjai O, meile, tu mane nugalėjai O, mano žvaigžde Vėl man šviesti pradėjai O, meile, tu mane nugalėjai O, mano žvaigžde Vėl man šviesti pradėjai O, meile, tu mane nugalėjai O, mano žvaigžde Vėl man šviesti pradėjai-jai-jai