Kvaila (Gana)

Aš bėgau nuo rytojaus Bėgau nuo minčių Sau leidau egzistuoti Ir buvo taip baisu Pasiklydau savo pačios labirinte Nykau lėtai Dėl to, kad leidau sau tikėt kitais Bet ne savim Kvaila, kvaila, kvaila Kvaila, kad dejuoju Kvaila, kvaila, kvaila Kad savim abejoju Aš per ilgai šią dramą romantizuoju Bet pagaliau sakau Gana, gana, gana Sakau – gana, gana Sakau – gana Kai patys artimiausi tapo svetimais Ir viskas, kuom tikėjau, virto miražais Pasiklydau visam šitam labirinte Nykau lėtai Dėl to, kad leidau sau tikėt kitais Bet ne savim Kvaila, kvaila, kvaila Kvaila, kad dejuoju Kvaila, kvaila, kvaila Kad savim abejoju Aš per ilgai šią dramą romantizuoju Bet pagaliau sakau Gana, gana, gana Sakau – gana, gana Sakau – gana Gana, gana, gana Sakau – gana, gana Sakau – gana Jei vėl pasiklysiu ir nebenorėsiu, u Būt, galvot, norėt, mylėt, kentėt Sau pažadu pasigaut save išeinant Liept atmerkt akis Kol jos vėl matys Kol jos vėl matys Gana, gana, gana Gana, gana, gana Kvaila, kvaila, kvaila Kvaila, kad dejuoju Kvaila, kvaila, kvaila Kad savim abejoju Aš per ilgai šią dramą romantizuoju Bet pagaliau sakau Gana, gana, gana Sakau – gana, gana Sakau – gana Gana, gana, gana Sakau – gana, gana Sakau – gana Gana, gana, gana Sakau – gana, gana