Žmogus Velniškai Bijantis Stebuklo

Aš nežinau, kur yra laisvė, kur yra pradžia Lyg ir čia, bet jei čia - tai mano laisvė kartais kurčia Nežinau, kaip ji atrodo Ar ji šalia septintą ryto, kai kava, liftas, apačia Ar jos yra tarp šių faktūrų Agentūrų, cenzūrų, kupiūrų, fotogeniškų figūrų Ar ji suspėja paskui Kai 140 trasoj, pravertais langais Vilnius - Kaunas, daužant bass'ui Ar ji šlykstisi tom dienom, kai nekenčiu savęs Ar ji pakenčia mane, kai pats negaliu pakęst Nežinau, net ką vadint namais (O taip atrodė - paeis) O tu vis dar nespėji Ir vis dar skubantis Žmogus - apatija Žmogus, norai kuklūs Žmogus, velniškai bijantis stebuklo Aš nežinau, kur yra laisvė Pasiklystu, ką vadint namais Kur dingo tie visi Dėl kurių tikiu vienetais, netikiu būriais Aš nežinau, kur yra laisvė Pasiklystu, ką vadint namais Kur dingo tie visi Tikiu vienetais, netikiu būriais Aš nežinau, kur yra laisvė Galbūt esi tu jos pradžia Kartais namai toli Kartais namai (drąsiau) lyg ir čia Pasaulis už lango Pusė stiklinės viskio Aš taip ieškojau Aš taip ieškojau Bet taip neradau to visko Tarp chaoso ir laimės be proto Bestseller'ių neparašytų, neparduotų Sustos laikrodžiai, ištiksės ruduo Išduos, koks buvo mano vaidmuo Aš nežinau, kur yra laisvė Ar išsigąsiu ją sutikus Bijau, kad suprasiu tik viena likus Jump! Aš nežinau, kur yra laisvė Pasiklystu, ką vadint namais (Kur dingo tie visi) (Dėl kurių tikiu vienetais, netikiu būriais) Ačiū!